Izaijo 65

₁„Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems,

kurie manęs neklausė,

būti surastas tų, kurie manęs neieškojo.

Tautai, kuri nesišaukė mano vardo,

aš kartojau: ‘Aš čia! Aš čia!’

₂Nuolatos tiesiau savo rankas į maištingąją tautą,

blogu keliu einančią su savo užmačiomis,

₃tautą, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo mane.

Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir

degina smilkalus ant plytų.

₄Jie sėdi kapų nišose,

naktis praleidžia olose,

valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose.

₅‘Stovėk, kur stovi! – šaukia jie. –

Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!’

Šitokie dalykai aitrina mano pyktį

kaip be perstojo degančią ugnį.

₆Štai visa tai priešais mane užrašyta;

nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu.

Atmokėsiu jiems, kaip jie nusipelnė,

₇drauge už jų kaltes ir jų tėvų kaltes, – sako VIEŠPATS. –

Kadangi jie degino smilkalus kalnuose

ir įžeidinėjo mane ant kalvų,

aš jiems tuojau atseikėsiu atlygį, kokio jie nusipelnė“.

₈Taip kalba VIEŠPATS:

„Kol kekėje dar yra sulčių, žmonės sako:

‘Neišmeskite jos, nes joje dar yra šis tas gero’.

Taip ir aš pasielgsiu su savo tarnais, – neatmesiu jų visų.

₉Iš Jokūbo pagimdysiu palikuonių,

iš Judo – mano kalnų paveldėtojų.

Mano išrinktieji paveldės kraštą,

mano tarnai ten gyvens.

₁₀Mano tautai, ieškančiai manęs,

Šarono lyguma bus ganykla kaimenėms,

Achoro slėnys – žardiena galvijams.

₁₁Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ,

užmiršdami mano šventąjį kalną,

kurie padengėte stalą Laimės dievui

ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei,

₁₂jus aš lemsiu kalavijui,

ir visi jūs krisite per žudynes,

kadangi šaukiau, bet neatsiliepėte,

kalbėjau, bet nesiklausėte,

darėte, kas bloga mano akyse,

ir rinkotės, kas man nepatinka“.

₁₃Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS:

„Štai mano tarnai valgys, o jūs kęsite alkį;

mano tarnai gers, o jūs kęsite troškulį;

mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite gėdytis;

₁₄mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo,

o jūs verksite iš širdgėlos,

aimanuosite iš sielvarto.

₁₅Jūs paliksite vardą,

kuriuo mano išrinktieji keiksis:

‘Taip Viešpats DIEVAS teužmuša tave!’

Bet mano tarnai gaus kitą vardą.

₁₆Kas tik norės sau laimės krašte,

tas sau linkės palaimos Dievo, kurio vardas ‘Amen’;

kas tik duos priesaiką krašte,

tas prisieks Dievu, kurio vardas ‘Amen’,

nes praeities sielvartai jau užmiršti,

prapuolę man iš akių.

₁₇Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę.

O to, kas buvo, niekas neatmins,

tai nė į galvą niekam nebeateis.

₁₈Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo,

ką aš kuriu!

Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‘Džiaugsmą’,

o jos žmones – kaip ‘Linksmybę’.

₁₉Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje

ir linksminsiuosi savo tautoje.

Nebebus joje girdėti graudaus verksmo

nė gailių dejonių.

₂₀Nebebus joje naujagimio,

kuris gyventų vos kelias dienas,

ir senelio,

kuris nesulauktų žilo amžiaus.

Kas šimto metų mirs, tas bus laikomas jaunu,

o kas šimto metų nesulauks, tas bus laikomas prakeiktu.

₂₁Jie statysis namus ir patys juose gyvens,

veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių.

₂₂Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose,

sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius.

Kaip ilgaamžis būna medis,

taip ilgaamžė bus mano tauta.

Mano išrinktieji ilgai naudosis

savo rankų darbo vaisiais.

₂₃Nebeis jų triūsas veltui,

nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai,

nes jie drauge su savo palikuonimis

yra VIEŠPATIES palaimintųjų giminė.

₂₄Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis,

išklausysiu dar jiems tebekalbant.

₂₅Ganysis vilkas drauge su ėriuku,

liūtas ės šiaudus kaip jautis,

o žaltys mis dulkėmis.

Nebebus užgavimo nei sunaikinimo

visame mano šventajame kalne“, – sako VIEŠPATS.